2008 gegužės 6d.
Nesuderinamų motyvų, laisvės, gal nuomonių, na ir ko gero labiausiai nuotaikų krizė ištiko mane pora savaičių atgal. Dabar jau suvokiu tai, nors tąkart buvo tikrai sunku. O reikėtų pradėti ko gero nuo žodžių, kad pavasarį ypatingai norisi žaisti meilę. Pavasarį desperatiškai kabiniesi į atlapus iki galo nesupratus vienas kito. Pavasarį myli pačią meilę. Drąsiai ir melodingai, nors pačia savo esme aplamai gyvenime ji yra absoliučiai nesaugi. Įdedi širdies. Prieskonio dar kokio. Pvz. jei tau meilė siejasi saldžiai dėl valentino dienos šokoladinių širdžių- pageidautina įberti drėgnų rūbų kvapo. Tuomet jau patinka (niekad nebuvau perdėta estetė). O jei ne, bent nesidairai per petį atgal rytojaus. Net jei norisi kažką svarbaus pasakyti tik niekas netinka..nes pokalbio pabaiga yra bausmė…
Taigi atėjo pavasaris ir aš sutikau žmogų. Užklupo kaip iš giedro dangaus, nors tądien žadėjo lyti. Nelyjo, bet mes stovėjom po skėčiu kaip po ackira erdve. Žmogus mane visiškai nuginklavo, viską atėmė ir viską padovanojo. Vienu acikvėpimu. Patiko jis man ackirai nuo visko ir beprotiškai. Absoliučiai siaubingas dalykas. Nereikėjo organizuoti laiko kartu, gaudavos savaime. Ir tai nebuvo isterinė priklausomybė. Bet duris plačiai sieloje atvėrė. O jei durys atvertos tai norisi pro jas ir išeiti. Iš savęs. Nes kur dar galėtum išeiti. Meilei matyt reikia labai daug erdvės, daugiau, negu jos telpa viename žmoguje. Meilė sprogdina iš vidaus. Dabar aš jau žinau, kad tokia meilė kartu acineša didžiulį sielvartą. Būna neišlaikai ir miršti. Aš išlaikiau. Ir nors įtikėjau, per vargus, kad kitos lyties žmonės irgi turi sielą, man ji taip ir liko neįkandama.
* tekste žodį meilė reikėtų traktuoti kaip spindulį. per mažai laiko buvo meilei.
Rodyk draugams